Manau viskas prasidėjo nuo išpuikimo. Atsirado asmuo, manantis esąs viršesnis už kitus. Veliau atėjo noras valdyti. Jis pirmas suprato: “skaldyk ir valdyk”. Jis žinojo minties jėgą ir žinojo, kad tik mintis gali kurti ir gali griauti. Pasaulyje, kurį valdo harmonija, sugriauti ją galima tik pakeitus jos supratimą. Taip atsirado dualizmo filosofija, skirstanti pasaulį į balta ir juoda, gėrį ir blogį. Ir “pusiausvyra” tarp gėrio ir blogio buvo pervadinta “harmonija”. Taip atsirado priešprieša, gimdanti nesutarimus. Juk gamoje nėra nei gėrio, nei blogio. Juk tai kad vilkas sudrasko zuikį nėra blogai, o tai kad vieni gyvunai padėda išgyventi kitiems – gerai. VISKAS yra harmoninga. Ir šviesa spindi tik savo aplinkoj – juk naktį mėnulis spindi ryškiausiai, o diena jo net nesimato…

Tačiau dualinis pasaulio supratimas supaprastino ir “subukino” pasaulio supratimą. Jei aš esu baltaodis – mano priešprieša yra juodaodis. Jei aš – gerai, jis tada blogai… O iš tikrųju nėra nei gerai, nei blogai… Yra tik harmonija ir jos nesuvokimas. Juk jei mąstome kitaip, sakome “tu esi neteisus – tu mąstai blogai”. NE BLOGAI, o KITAIP. Nera absoliučios šviesos kaip nėra absoliučios tamsos – yra jos suvokimas. Kai liausimes matyti priešpriešą o pastebėsim harmoniją – vėl tapsim laisvi.