Materialinė vergija

Kiekvienas žmogus siekia laimės. Šiuolakinio pasaulio utopija yra tame, kad žmogus ieško laimės materialiame pasaulyje. Kai turėsiu [namą, žmoną, mašiną, jachtą, milijoną….] – būsiu laimingas. Žmonės nuoširdžiai tuo tiki, bet kai pasiekia uzsibrėžtą tikslą – atsiranda nauji norai ir siekiai. O laimės nėra. Galbūt būna džiaugsmas, bet ir tai ne toks, apie kokį svajojom siekdami tos svajonės. Ant iliuzinių svajonių apie laimę stovi visa pasaulio ekonomika.
Bet esmė ta, kad daiktai, kuriuos sukaupiam ieškodami laimės girnos akmeniu kabos mums ant kaklo. Nes daiktai turi tą savybę, kad juos reikia TURĖTI – atsiranda baimė juos prarasti, juos reikia prižiūrėti, atsiranda pavydo faktorius. Be to, mes prie jų priprantam. Kas gali isivaizduoti savo gyvenimą be automobilio ar TV? Daugelis daiktų “palengvina” mums gyvenimą, prie jų priprantam ir nebemokam be jų gyventi. Tai tarsi protezai, kurie palengvindami mums gyvenimą atrofuoja mūsų asmeninius sugebėjimus ir daro mus priklausomais nuo jų. Kas sugebėtu atmintyje padauginti triženklį skaičių, kai šalia kalkuliatorius? O pėsčia nueiti 5 kilometrus, kai garaže mašina?..
Svarbu yra suvokti, kad laimė nepasiekiama daiktų pagalba, atvirksciai – kuo jų daugiau, tuo ją sunkiau rasti.. Juk duonos riekė alkanam kur kas didesnis džiaugsmas, negu eilinis milijonas multimilionieriui. Reikia apsiriboti tik būtiniausiais daiktais ir geriausiai tokiais, kurių negaila prarasti. Tik žmogus neturėdamas ko prarasti gali jaustis laisvas. Tie, kurie turi – yra vergai to, ko bijo netekti.