„Viešpats Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins“ (Pr 2, 19)

Senovėje vardai atspindėdavo gyvūno, daikto ar žmogaus paskirtį ar prigimtį. Todėl šią ištrauką iš biblijos reiktų suprasti gilesne prasme – žmogus privalėjo apibudinti gyvūnų paskirtį pasaulyje. O tam reikėjo suprasti viso pasaulio sandarą, nes viskas pasaulyje susiję. Be to vardai yra beprasmiai, jei nėra to, kas juos ištars. Kitaip tariant, vardai sudarė ryšį žmogaus su pasauliu, nes be žmogaus nebūtų kam vadinti ir nebūtų kam atsiliepti į savo vardą. Svarbu, kad ne Dievas suteikė vardus visiem pasaulio gyvūnams, o leido tai padaryti žmogui. Kitaip tariant, žmogus buvo laisvas nustatant visko kas gyva pasaulyje paskirtį ir savo santykius su jais. Žmogus tapo kūrėju, nes buvo laisvas kuriant pasaulio paskirtį ir savo santykius su juo. Bet tuo pačiu ant jo pečiu gulė didelė atsakomybė už sukurtą pasaulį, nes Dievas leido nustatyti savo kūrinių paskirtį nekeliant jokių sąlygų. Kitaip tariant žmogus galėjo pats nustatyti santykius su pasauliu – net destruktyvius sau ir aplinkai. Tokiu būdu Dievas davė žmogui paskirtį – pažinti pasaulį, suprasti jo sandarą ir tobulinti, tuo pačiu tobulinant ir save.

Kol žmogus nesuvokia ir nepajaučia, kad jis nėra tik kūnas ar sąmonė kūne – nepavyks pasiekti harmonijos tiek savyje, tiek su aplinka. Viskas yra Vienis. Kitaip tariant, kiekvienas iš mūsų yra dalis didelio organizmo vardu Visata. Ir kol mes egoistiškai niokosime savo aplinką siekdami “savo” naudos – mes tebusim vėžio piktybinės ląstelės griaunančios savo aplinką, o tuo pačiu ir save. Nes nei viena vėžio ląstelė neišgyvena, kai miršta organizmas.

Didžiausia žmonių klaida yra ta, kad žmonės suvienijo dvi sampratas – Dievo ir religijos. Niekas neturi išskirtinių teisiu į Dievybę. Jei kas jums sako “tik sekdamas iš paskos mus rasi Dievą” – meluoja. Niekas neturi Dievo meilės šaltinio ir niekas negali uždrausti iš jo semtis.
Dievui nereikia tarpininkų. Jis yra viskuo ką mes matom, jaučiam, ką suvokiam. Kitaip tariant – visa visata yra Jis. Todėl kvaila klausti ar Dievas yra. Jei gali klausti – tai ir yra įrodymas.

Taigi, antra didžiausia klaida yra ta, kad žmonės atskyrė save nuo Dievo – mes gyvenam čia, žemėje, o Jis kažkur – danguje, rojuje, bažnyčioje – bet ne ten kur aš. Todėl liepiama “ateiti pas Dievą” į šventyklą, melstis keliant rankas į dangų bandant taip priartėti prie Dievo.
Dalis žmonių netiki, kad Dievas yra. Mokslas bando įrodyti, kad pasaulis atsirado savaime, atsitiktinumo tvarka. Yra netgi “Begalinio beždžionių skaičiaus teorema” kuri teigia: „Jei prie spausdinimo mašinėlių pasodintume begalybę beždžionių, tai viena iš jų būtinai atspausdintų kokį nors Viljamo Šekspyro kūrinį“. Tačiau kiekvienas programuotojas pasakys, kad perrinkimo būdu bandant nulaužti kad ir 9 simbolių žodį, sudarytą iš 80 skirtingų simbolių, užtruks apie 370 tūkstančių metų. Ir čia perrenkant kompiuteriu, kurio sparta gali siekti 17 bilijonų kombinacijų per valandą! Trumpiausias Šekspyro kūrinys turi virš 200 puslapių, taigi galima drąsiai teigti kad beždžionėms tas užtruktų ilgiau nei egzistuoja pasaulis. O dabar paklauskim biologo – kiek primityviausia ląstelė yra sudėtingesne už Šekspyro kūrinį? Net jei tiesiog schematiškai aprašyti jos santvarką ir funkcionavimą tektų parašyti kur kas storesnę nei 200 puslapių knygą. O net žinant visa tai dar nei vienam mokslininkui nepavyko sukurti dirbtinę ląstelę. Net sudarant palankiausias sąlygas laboratorijose. O ką jau kalbėti apie visą tą unikalų ir nepakartojamą gyvybės mechanizmą, kuris supa mus žemėje. Sumuojant visa tai teigti, kad pasaulis galėjo atsirasti savaime atsitiktinumo tvarka yra absurdas.

Ir ko gi nori iš mūsų Dievas? Visų pirmą tam, kad atsakyti į šitą klausimą reikia ne tik suprasti save, savo prigimtį, pasaulį kuris mus supa ir visatos taisykles, bet ir pajausti visa tai. Nes protas yra pernelyg lėtas ir primityvus kad viską suvokti. Panašiai kaip profesionalus boksininkas nebemąsto apie tai kada ir kaip smūgiuoti – jis JAUČIA, nes mąstyti nebelieka laiko – taip ir pasaulį ir Dievą suvokti neįmanoma. O kai pajusim save kaip dalelę visatos nebeliks klausimo – viskas taps aišku savaime.

Mūsų laikus vadina žinių era, dar niekada žmonių žinomoje istorijoje beveik kiekvienas žmogus neturėjo tokio plataus priėjimo prie įvairiausios informacijos bet kuria tema. Dar daugiau – mes gyvenam žinių pertekliuje, nes dažniausiai turime suvirškinti tiek informacijos, kad nesugebame jos net suvokti, todėl priimam viską kaip aksiomą, ypač jei žinių šaltinis yra visuomenės pripažintas. Dažnai vieni moksliniai traktatai remiasi kitais, kurie savo ruožtu dar kitais. Taip susidaro informacinė piramidė, kuriai sugriauti tereikia vienos klaidingos aksiomos piramidės pagrinde. Prisiminus apie tai,  jog kažkada nepajudinama tiesa jog žemė plokščia buvo klaidinga – darosi baisu kiek šiolaikiniu tiesų sugrius paaiškėjus jog atraminė tiesa yra melas.
Žinios pačios iš savęs nepadaro nieko protingesniu. Kad ir kiek kištume į kompiuteri informacijos – dirbtinis intelektas iš jos neužgims. Reikia dar suvokti tai, ką žinai. Ir sugebėti tą panaudoti. Su tuo manau visi sutiks. Tačiau kodėl tada šiolaikinėje švietimo sistemoje pagrindinis mokymosi principas yra “magnetofoninis” įrašymas žinių ir jų išgavimas egzaminais ir kitais testavimo metodais? Žinių suvokimas ir žinojimas kur ir kam jas panaudoti jau antraeilis, o dažnai net ignoruojamas dalykas. Todėl kad kitaip nesigauna? Teisingai, su tokiu informacijos srautu nesigaus. Bet kiek procentų žinių pasemtų iš mokyklos ar universiteto naudojame savo darbe ar gyvenime? Išeina visa kita tiesiog bagažas, kuris gal kada nors bus panaudotas? Bet kaip panaudoti, jei mokymo įstaigose mūsų to nemoko. Mokytojais dažniausiai tampa žmonės, kurie nesugeba įsitvirtinti savo profesinėje srityje, ir tik maža dalis iš pašaukimo. Kitaip tariant – tie, kurie patys nesugeba panaudoti savo turimas žinias moko tuos, kuriems tą teks daryti gyvenime. Suvokiant tai supranti, jog viduramžiuose, kai amatų meistras mokė savo terminatorius savo amato buvo žymiai racionalesnis, nes per kartų kartas amato meistriškumas tik augdavo, su patirtimi ir praktika. O kiekviena šiuolaikinė karta išradinėja dviratį iš naujo, nes apie savo amato ypatumus išmoko teoriškai per paskaitas ir praktiškai per trumpą pirmų dienų instruktažą darbe. Tai kuo “žinių era” pranašesnė už viduramžius?
Todėl reikia susimąstyti apie šiuolaikinės švietimo sistemos racionalumą. Ar būtina yra kimšti į galvas tai, ko niekada neprireiks? O gal švietimo sistema turi kitą paskirtį? Jaunas žmogus visada kupinas ryžto, svajonių ir dažnai nusistatęs priešiškai prieš nusistovėjusią tvarką. Jaunas žmogus dar turi “sparnus” ir jėgų kilti. Gal todėl švietimas yra privalomas, o švietimo procesas labiau primena prievolę su smegenų plovimo pakraipom negu žinių įsisavinimo veiksmą. Gal sistemai reikia paklusnių piliečių, kurie pripratę prie “egzaminų” ir nebetiki kad gali būti kitaip?
Kitas aspektas yra žinių išbarstymas. Šiuolaikiniame pasaulyje tiek daug mokslų, kad įvaldyti visus neužteks gyvenimo, o įvaldęs vieną – tepažinsi tokią siaurą pasaulio dalį, kad nieko apie jį nesužinosi. Įsivaizduokime, kad pasaulis yra automobilis. Mūsų užduotis – išmokti vairuoti tą automobilį. Šiuolaikiname žinių pasaluje mes mokomės nagrinėjame kiekvieną automobilio detalę atskirai ir taip nuodugniai, kad kiekvieną iš tų detalių tapo atskiru mokslu. Atsirado “priekinio stiklo molekulinės sandaros” mokslas, “galinio dešinojo rato sukimosi dėsniai”, pulkai mokslininkių ir specialistų, kurie jei “atranda”, kad paspaudus mygtuką užsidega šviesos – skaito didžiuliu mokslo laimėjimu… Tik deja, niekas jau nepamena kam tas automobilis aplamai yra ir ką su juo daryti… Tokiu būdu automobilio vairuoti neišmoksim, o bandydami išsiaiškinti automobilio (pasaulio) paslaptis labai tikėtina kad jį sugriausim.

Mes dirbame tam, kad užsidirbtume pinigų, kad galėtume sau leisti geresnį gyvenimą. Kad kažką pasiekti, kažką turėti. Bet pažvelkim tiesai i akis – dauguma iš mūsų pluša 5 dienas per savaitę, 9 val.per parą su ne pilno mėnesio pertrauka į metus. Praktiškai darbe praleidžiame geriausią savo gyvenimo dalį, tenkindamiesi tom trumpom laisvom minutėm kai galime pabūti su šeima ir skirti laiko sau.
Kuo mūsų gyvenimas skiriasi nuo vergoves? Tuo, kad gyvenam turtingiau ir už nugaros nėra prižiūrėtojo? Bet vergui nereikia rūpintis maistu ir stogu virš galvos, o mes privalome. Nes jei nedirbsime – neturėsime nei vieno, nei kito. Tokiu būdu prižiūrėtojas atsiranda mūsų galvoje. Nes laisvė yra iliuzinė. Mes galime nedirbti, bet neturėsim už ką pragyventi ir dar ilgai kankinsimės skurde prieš mirtį.
Gaunasi, kad mes parduodame savo gyvenima už maistą, stogą virš galvos ir begales daiktų ir įspūdžių, kurių iš tikrųjų galbūt mums ir nereikia. Ir esame įsitikinę, kad gyvenam laisvi ir patys kuriam savo ateitį.
Isivaizduokim vergų valdytoją, kuris paskelbia savo vergams:”nuo šiol jūs laisvi. Patys rūpinkitės savo rytojum. Jei kas nori – gali toliau dirbti pas mane, už darbą gaudamas pinigų. Už juos galėsite nusipirkti viską, ko jums reikia.” Apsidziaugę “laisvieji” vergai su entuziazmu dirbs tą patį darbą, kurį vangiai dirbo po priespauda. Daugiau nereikės prižiūrėtojų, nereiks jais rūpintis – jie patys save prižiūrės ir savimi pasirūpins. Bus daromas tas pats darbas, tik daug greičiau ir geriau negu vergijos laikais. Taip gimė “laisvos ekonomikos” vergija.

Kaip susigaudyti žemėlapyje, kuriame rodyklės klaidina? Ne visos, kai kurios rodo teisingą kelią, kai kurios iš dalies teisingą. Ir visi žmonės turi tokį žemėlapi, visi bando jo pagalba rasti Svajonę, rasti save šiame pasaulyje.
Įsivaizduokime Išminties Knygą, kurioje prieš kelis tūkstantmėčius buvo surašytos svarbiausios gyvenimo tiesos, protėvių išmintis sukaupta per ilgus amžius. Mes atverčiame ją ir beveik nieko nesuprantam. Visas pulkas protingiausių žmonių bando ją iššifruoti ir galų gale gaunami kažkokie migloti alegoriški išvedžiojimai, kuriuos kiekvienas gali interpretuoti savaip. Negi protėviai norėjo paslėpti išmintį nuo savo palikuonių? O gal tik išrinktieji ją gali suprasti?
O gal tiesiog žodžiai, kurie kadaise reiškė vieną dabar reiškia kitką? Esmė ta, kad žodžiai yra tiesiog kodai iššaukiantys sąmonėje sąvokas. Pasakome žodį, o sąmonėje atsiranda vaizdai, jausmai, ištisa asocijacijų schema. Su laiku tas pats žodis gali pradėti reikšti visiškai priešingus dalykus, tiek sąvokos prasme, tiek emocinio suvokimo prasme. Imkime pavyzdį – žodis “ragana”. Galima būtų padaryti apklausą ir triuškinanti dauguma, pradedant nuo vaikų, baigiant senoliais, atsakys kad tai pikta, mitinė būtybė, kuri gyveno miške, baisiai atrodė ir siejama su velniu. Bandant nagrinėti žodžio kilmę kalbininkai pateikia net 4 versijas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Ragana). Vieni sako kad žodis kilęs iš “regėti” arba “regėti” bet kaip šmėklą ar dvasią, kiti “raguota būtybė”, dar vieni – nuo “Ra” ir “ganyti” (ra – šviesos prigimtis). Turime viena klausimą ir 4 rodykles į keturias skirtingas reikšmes. Remiantis kalbininkais mes atsiduriame kryžkėlyje ir kur pasuksime priklauso tik nuo mūsų. Svarbiausia čia pastebėti, kad visuomenės nuomonė jau bet kokiu atveju susiformavusi – visi žino kas yra ragana. Ir net jei išaiškėtų, kad žodis kilęs iš teigiamų savybių turinčios sąvokos – niekas nebepasikeis. Pasakose raganos degins vaikus, gyvens jos namelyje ant vištos kojos ir turės karpą ant nosies.
Vis dėlto raskime tiesą. Žodis senas, reikia prisiminti istoriją. Prisiminkim, kad krikščionybė į Lietuvą (kaip ir į daugumą kraštų) buvo įvesta ugnim ir kalavijų. Pagonys (įdomu būtų išsiaiškinti žodžio kilmę) buvo persekiojami, “atsivertusiems” į krikščionybę iš sakyklų buvo skelbiama, kad pagonybė blogis “nuo velnio”, o krikščionis atneša šviesą. Bet ne visi iš karto “atsivertė” į krikščionybę. Protėviai kovojo už savo tradicijas. Todėl kaip ir visada labiausiai buvo persekiojama tų laikų inteligencija – žiniuonys, kurie buvo kultūros sergėtojai. Tarp jų buvo ir moterys, kurios gydė žolelėmis, gyveno gamtoje toliau nuo visų. Jos ir tapo lengvu grobiu kunigams. Galėjo taip būti? Galėjo, bet ne faktas. Tada galima panagrinėti slavišką žodžio atitikmenį “wiedźma”. Jis yra tiek rusų, tiek lenkų kalbose. Su lietuvišku žodžiu visiškai nesusijęs. Bet bandant išnagrinėti žodį nereikia būti kalbininku, kad suprasti kad žodis susideda iš 2 daliu “ведать” (rusiškai) arba “wiedzieć” (lenkiškai) – žinoti ir “ma” – tarptautinis sutrumpinimas nuo žodžio “mama”. Kitaip tariant, slavai vadino jas “žinančiomis motinomis”, lietuviai tiesiog “reginčiomis”. Ar sutapimas, kad 2 žodžiai keliuose skirtingų ištakų kalbose kadaise irgi galėjo reikšti tą patį, tik visiškai priešingus dalykus? Vis dar sunku patikėti? Tada paimkim svastiką – kadaise tai buvo vienas labiausiai gerbiamų simbolių visame pasaulyje. O dabar beveik visam pasaulyje tai uždraustas simbolis. Ir tai jau pripažintas faktas. Suvesti paraleles nėra sunku.
Tie žodžiai iš praeities. Nebeliko nei raganų nei svastikų. Bet ar galime būti tikri, kad žodžiai, kuriuos naudojame nėra pakeitę savo reikšmių? O jei yra – kaip galime remtis senovės išmintimi, jei tas, ką rašė Mokytojai nebereiškia to paties šiandien?
Iš esmės negalime. Remtis galima tik savo nuojauta ir pasaulėžiūra, kurią prieš tai dar reikia suformuoti ant tvirtų pamatų. O jei ji suformuota ant klaidingų reikšmių ir sąvokų – kaip rasti tiesą tarp šitų klaidinančių rodiklių??
Imkime pagrindą. Gėris ir blogis. Jo sąvokos atrodo tvirtos ir nesujudinamos. Atrodo visi žino kas yra gėris, kas blogis. Mylėti yra gerai. Tačiau ir meilė gali pagimdyti blogi. Pavyzdys – motina myli savo vaiką taip stipriai, kad išauklėja egoistą. Vaikas užaugęs moka tik imti iš aplinkinių, nieko neduodamas. Tiek jis dėl to nelaimingas, tiek aplinkiniai.
Su blogiu dar sudėtingiau. Didžiausias blogio laimėjimas yra tas, kad jam pavyko pakeisti blogio sąvoka. Dabar tai yra beprotiškas destruktyvus elgesys. Tačiau tai nėra blogis – tai beprotystė. Destrukcijos nėra gamtoje, yra tik harmoninga metamorfozė. Betkuris iš pirmo žvilgsnio destruktyvus procesas gamtoje yra gamtos gyvenimo ciklo dalis. Grobuonys sumedžioti gali tik tiek, kiek suės. Sudegęs miškas taps nauja ekosistemos zona, kur gamta atsinaujins…
Blogį išrado žmogus, kai išmoko gyventi ne pagal savo prigimti, kitaip tariant atsiskyręs nuo harmoningo gamtos ritmo. Visą gamtą galima įsivaizduoti kaip vieną didelę simfoniją garsų, kurioje kiekviena gyva būtybė turi savo partiją. Žmogus šioje gyvenimo simfonijoje prarado klausą ir savo riksmu ne tik pradėjo užgožti aplinkinius, bet ir pats neužilgo praras balsą…

Pasaulėžiūra, formuojama visuomenės, kurioje gyvename, elgesio bei moralės normomis bei patirtimi, kitaip tariant žinių bagažu, kurį sukaupiame per savo gyvenimą. Visa tai tarsi smėlio smiltys nusėda į mūsų vidinį AŠ, kuris pagal savo charakterio formas supresuoja visa tai į pasaulėžiūros akinių stiklus, pro kuriuos žiūrime į supantį mus pasaulį. Deja, dažniausiai nei žaliava būna tinkama, nei mes būname apmokyti pasaulėžiūros akinių gaminimo meno. Todėl į pasaulį dažniausiai žvelgiame pro iškreiptus pasauležiūros akinius. Ir gerai dar, jei pasauležiūra yra formuojama mumis. Dažniausiai “gaminimo patentą” pasigobia politiniai judejimai, religiniai kultai arba įbruka masmedija.
O isivaizduokim dabar, kad pusiau aklųjų visuomenė auklėja savo vaikus pagal savo taisykles,vos tik gimus įbrukant jiems savo klaidas. Ir taip iš kartos i kartą.
Ką daryti? Visu pirma sustoti ir apsidairyti. Aklas pasikliauja klausa ir jutimu. Mes galim pasikliautiti nuojauta ir intuicija. Ar ten,kur bėga banda yra tinkamas kelias? Ar tai,ką žinome susideda i vientisą pasaulį? Imkime faktų puzzle ir bandykim iš jų sudėlioti visumą. Jei kažkas nedera,net jei tai visų pripažinta tiesa-prisiminkim,kiek tokių tiesų buvo laikui bėgant paneigta. Negalima pasikliauti nei viena dogma ar konstanta! Juk pasaulis kažkada “buvo” plokščias…
Prisiminti reikia dar, kad pasaulis, tas gyvas,ne mūsų pagamintas yra tobulas savo paprastumu. Visi gamtos komponentai dera vienas prie kito kaip mozaika. Tokią pasaulėžiūrą privalome susiformuoti, kad kiekvienas faktas derėtu prie kito. Sudarius tvirtą pagrindą vis paprasčiau bus atskirti tiesą nuo melo.

Kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą. Svajonę, kurios siekia,dėl kurios dirba ir gyvena. Vieni sąmoningai siekia savo svajonių, kiti tai daro instinktyviai. Vieniems tai milijonas, dėmesys mylimo žmogaus ar karjeros pasiekimai. Kitiems – santaika šeimoje, Dievo garbinimas, ar tiesiog alaus bokalas vakare po darbo prie televizoriaus. Svajones vienija tik tai, jog pasiekus jas mes randam kitas,vardan kurių toliau gyvensim. Ir dažnai galutinis tikslas, kurio taip ilgai siekiame nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek įsivaizdavome svajonėse. Bet nesvajoti žmonės negali. Vietoj jų širdyje užgims neviltis, nusivylimas ir depresija.
Mažai žmonių susimąsto vardan ko gyvena. O dar mažiau – ar iš tikrųjų verta gyventi vardan to, dėl ko dirba ir svajoja, ir vardan ko būtų verta. Ar verta puse gyvenimo praleisti darbe, kad kitą pusę praleisti parduotuvėse, prie TV ar tiesiog pramiegoti?…
Yra dar vienas bruožas, svarbiausias, kuris vienija svajones. Visi mes,siekdami savo tikslų įsivaizduojame,kokie būsim laimingi pasiekę jų, o pasiekus džiaugsmas būna kur kas trumpesnis ir mažesnis, negu musu svajonėse. Taigi, visi mes svajojame tiesiog apie Laimę. Tiesiog priemones pasiekti ją skirtingos. Nes galima išmokti užsidirbti milijoną. Ar pasiekti aukštumas karjeroje.. Bet niekas neišmokys būti laimingu. Laimė negali būti pasiekta pinigais. Kitaip milijonieriai nesižudytų.. Laimė nebūtinai gimsta Meilėje, kitaip nebūtu tiek sudužusių širdžių…
Iš tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Laimė gyvena mumyse. Laimingas gali būti ir turtuolis aukso dvare ir varguolis lūšnoje. Yra tik viena sąlyga. Tereikia būti “susitaikusiam” su savimi ir savo aplinka. Kitaip tariant pasiekus vidinę harmoniją tiek su savimi, tiek su aplinka atsiranda laimės pojūtis. Aukščiausią tos laimės išraiška dar yra vadinama Nirvana.
Tai,kad nirvaną pasiekia išrinktieji yra mitas. Žmogui yra suteikti visi “įrankiai” laimei pasiekti. Sąžinė, kuri nustato vidinį elgesio kodeksą. Nuojauta (intuicija) ,kuri yra aukštesnė intelekto išraiška, kuri leidžia neanalizuojant faktų sužinoti “rezultatą”. Kūrybingumas (creativity) suteikia mums galimybe ne dirbti, o kurti, kitaip tariant ne kankintis o realizuoti savo potencialus. Žodžiu visa tai, ką šiuolaikiniame pasaulyje stengiamės pakeisti logika ir taisyklėmis.

Kaip jau minėjau, pinigai – tai savivertė mūsų pastangų, darbo ir sugaišto laiko. Kitaip tariant mes savo gyvenimą palaipsniui paverčiame pinigais, kurie iš esmės yra iliuzija. Žmonės net neabejoja, jog be pinigų neįmanoma apsieiti. Nes kaip kitaip nuspręsti kam atiteks meterialinės gerovės, kurias mes gaminame, už jas gaudami pinigus? Šiuolaikiniam žmogui šitas tikrai nėra įmanoma, bet ne dėl to, kad tas yra utopija. Pasikeitus žmonių pasaulėžiūrai ir išvysčius sąmoningumą žmogus sugebės apsieiti be tų moralinių ramsčių – pinigų.
Tačiau dabar, kol šitas dar nėra įmanoma galima panaudoti pinigų jėgą prieš pačią sistemą, kuri juos išrado. Tai pirmas žingsnis jų atsisakyti. Visų pirma reikia suvokti, kad pinigai – tai jėga. Tai ne galimybė kažką nusipirkti, galimybė kažko pasiekti, o jėga, kurios pagalba galima keisti pasaulį. Nes mūsų parduotų gyvenimų produktas yra sistemos varomoji jėga. Ji teka per mūsų pinigines, per rankas kaip per kraujagysles. Reklama ir mada sprendžia kur jiems tekėti, o ne mes. Šiuolaikiniame pasaulyje mes – darbiniai gyvuliai, sistemos varžteliai ir kol ne suvoksim, kad per mūsų rankas teka sistemai kraujas – svarbiausia jos dalis, tokie ir liksim. Esmė ta, kad kiekvienas gali pasirinkti kur ir kam leisti pinigus. Bet sistema taip sutvarkyta, kad visi juos leidžia ten, kur reikia sistemai. Kitaip tariant sukuriamos tokios sąlygos, kuriose dauguma žmonių elgsis taip, kaip suplanuota, o ne taip kaip norisi jiems. Tiksliau tariant visiems norisi leisti juos ten, kur reikia sistemai. Tam skirtos reklaminės kampanijos, madų judėjimai ir pan.
Suvokus tai mes gaunam pasirinkimą. Pinigai tampa mūsų balsu, kuri galime panaudoti už kažką arba prieš kažką. Galime remti vienus pirkdami iš jų ir balsuoti prieš kitus ignoruodami reklamas ar madų šauksmą. Jei jau parduodame savo gyvenimą – bent jau panaudokime tai, ką už jį gauname sąmoningai ir su nauda.
Sekantis žingsnis atsisakant pinigų būtų visuomenė, kurioje žmonės už savo darbą ne prašo konkrečios sumos, o pirkėjas įvertina darbą pinigų suma. Principas būtų panašus į paplitusį internete “Aukojimą” (Donate) už nemokamą programinę įrangą. Supaprastinkim schemą: pvz. aš gaminu stalus. Pirkėjas įvertina mano darbą ir sumoka tiek, kiek pagal jį yra vertas mano pagamintas stalas. Šiuo atveju aš stengiuosi, kad mano stalas būtų kuo geresnis, nes pinigai tai ne šiaip užmokestis už mano sugaištą laiką, o mano meistriškumo įvertinimas. Pinigai praranda savo neigiamą savybę, dėl kurios išsivysto gobšumas, o atsiranda nauja jų prasmė – tai tarsi “AČIŪ” už mano darbą. Juk ar labai šildo širdį neužtarnautas “ačiū”? O vogti juos iš viso netenka prasmės. Kam žmogui milijonas nepelnytų “ačiū”, pavogtų iš kažko kito, jei už juos vistiek gali gauti lygiai tiek, kiek be jų? Jei už mano stalą mokės nepelnytai daug – man tai bus įžeidimas, nes juk mano darbas tiek nevertas. Kita vertus, jei kas nors nevertina mano darbo – aš tikrai nepirksiu iš jo. Kitaip tariant tokioje visuomenėje žmogus, kuris elgtųsi nesąžiningai, liktų vienišas ir morališkai diskedituotas. Tačiau šita schema reikalauja žmonių sąmoningumo, o išsivysčius jam apie nesąžiningumą aplamai galima pamiršti. Be to tam, kad šita schema veiktų, reiktu pamiršti ir apie visus ekonomikos painumus. Aplamai – iki to laiko sistema turi mirti, arba bent jau mirti siaurame, uždarame žmonių visuomenės rate, kurie pasiekė pakankamą sąmoningumo lygį ir pakankamai dideliame, kad būtų autonomiškas, kitaip tariant, kad visiems jos nariams užtektų to, kas yra gaminama jos ribose.