Gyvenimo tikslas yra pats gyvenimas.

Kelionė niekada nesibaigia. Pasiekus tikslą atsiranda kitas tikslas ir taip amžinai.

Kad ir ką darytum – mėgaukis tuo. Jei nesimėgauji – nedaryk.

Norai – tai įsivaizdavimas kuriuo keliu pasiekti savo tikslą (skaityk – Laimę). Dažnai trumpiausias kelias link Laimės veda visai ne tuo keliu kur mes įsivaizduojame. Todėl norai dažniausiai trukdo jaustis laimingu. Neleidžia mums mėgautis kelionę tik dėl to, kad mums atrodo, kad judame ne ten kur norime.

Žmogus yra laisvas tada, kai savo poreikius gali patenkinti pats. Vaikas nėra laisvas nuo tėvų kol neišmoksta savim pasirūpinti. Suaugusiam žmogui pinigai suteikia laisvės pojūtį, bet be pinigų ir suaugęs žmogus savo poreikių patenkinti negali. Žmonės nebemoka savarankiškai išgyventi – susirasti/užsiauginti maisto, pasistatyti namą, pasisiūti rūbų. Todėl šiuolaikiniai žmonės yra priklausomi nuo visuomenės ir jos taisyklių kaip vaikai priklausomi nuo tėvų.

 

Aš kepu duona. Pas mane kas rytą ateina Petras, kuris yra stalius, Jonas žemdirbys ir kiti mano kaimynai. Jie pasiima mano keptą duoną, padėkoja. Mes pasišnekam, pasidalinam kasdieniais rūpesčiais ir džiaugsmais. Jie yra dėkingi už mano duona, o aš žinau kad ne veltui gyvenu ir dirbu. Aš stengiuosi, kad mano duona būtų skani ir sveika, juk mane vertina pagal tai, kokią duoną kepu. O kai man prireiks stalo ar lentynos – aš žinau kad Petras pasistengs man padaryti juos kuo geresnius. Ir jis dėkingas už mano duona. O aš jam dėkingas už jo stalus, kėdes ir visą kitą ką jis moką daryti geriausiai.

Sako yra pinigai… Ir sako kad su jais yra patogiau. Savo duoną už juos iš manęs galėtų imti kiti žmones, kurių aš nepažįstu. Ir juos aš galėčiau mainyti į daiktus iš žmonių, kurie manęs ne pažįsta… Tik kam man tada stengtis kepti skanią ir sveiką duoną? Juk aš ne busiu dėkingas tieks svetimiems. Ir kaip aš žinosiu, kad stalas pagamintas nepažįstamo bus toks pat patvarus kaip Petro? Ir kaip aš žinosiu, kad pinigai, už kuriuos ateis nepažįstamas mainyti mano duona yra ne pavogti iš ko nors? Ir jei Petras ir kiti mano kaimynai pirks ne iš manęs – su kuo aš tada bendrausiu rytais, dalinsiuosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais?…

Mūsų eros žmogus – negyvos materijos valdovas. Mes žinome beveik viską apie pasaulio sandarą, tačiau iki šiol dar nesugebėjom apibrėžti gyvybės sąvokos.

Praeitis tai prisiminimai. Ateitis – tai iliuzijos. Realiai nėra nei praeities nei ateities – yra tik akimirka vadinama “dabar”. Visas gyvenimas yra pragyvenamas dabar svajojant apie rytojų ir nuogąstaujant dėl vakar dienos. Nieko naujo nepasakiau, bet jei vakar dieną panaudosim kaip pamoką, iš kurios galima pasimokyti, o rytojų – kaip rezultatą darbų, atliekamų dabar…

Kiekvieną gyvenimą galima pragyventi šimtais būdų. Išoriškai nieko nekeičiant, darant tas pačias klaidas ir tuos pačius pasirinkimus, galima matyti ir išgyventi ji kitaip.

Kai žmogus atsibunda iš sistemos sapno pirma reakcija būna noras pabėgti. Vėliau atsiranda suvokimas, kad pabėgti nėra kur. Kai kurie, turintys galimybes, susikuria savo mažą, atskirą pasaulį, kuriame atsiriboja nuo sistemos gniaužtu. Kiti prisitaiko. Bet nei vieniems nei kitiems nepavyks iki galo išsilaisvinti. Elementarūs poreikiai kaip maistas ir “stogas virš galvos” padaro mus priklausomus nuo sistemos. Ir net jei maistu ūkininkai gali pilnai apsirūpinti, žemė visada bus kažkurios valstybės plotuose.

Žmonių, atsibudusiu nuo sistemos, tikslas turėtu būti rasti galimybe realizuoti save nevergaujant sistemai. Kitaip tariant oriai gyventi ir būti nepriklausomu nuo jokios valstybės institucijos ar valstybės kaip tokios. Nes valstybės nėra sukurtos ginti piliečiu teises, jos sukurtos valdyti žmonės, nesvarbu kas būtų skelbiama oficialiai.

Tą padaryti manau galima būtų ir šiomis dienomis, pasinaudojus teisiniais plyšiais, kurių pagalba korporacijos gauna milijoninius pelnus. Kad tą pasiekti, visu pirmą reiktu susiburti. Pavienius individus lengviau valdyti ir lengviau nugalėti. Reiktų įsteigti oficialų juridinį objektą, pvz. ne pelno siekiančią organizaciją, kuri taptu skydu. Visi mokesčiai, prievolės ir kitos priemonės skirtos valdyti atskirus individus bus siejamos su tuo juridiniu objektu. Kitaip tariant reiktų suformuoti ląstelės ekvivalentą, kai ląstelės organai yra apsaugoti išorės poveikio ląstelės membrana, vidiniai organai tuo tarpu gali užsiimti kiekvienas savo veikla. Pagal ši principą kiekvienas žmogus galėtu užsiimti savo pašaukimu, visi poreikiai butu patenkinami bendrais darbo rezultatais. Kitaip tariant kepėjas keps duoną, mokytojas mokys o statybininkas statys ne todėl kad kitaip mirs iš bado, o todėl, kad toks jo pašaukimas. Tokia organizacija turėtų tapti savarankiška ir nepriklausoma nuo daugumos išorės resursų. O tuos poreikius, kuriu negalima bus patenkinti organizacijos viduje galima būtų mainyti į organizacijos viduje gaminamos produkcijos perteklius.

Visa tai galima būtų įvykdyti tik tokiu atveju, jei visi nariai pasiektų pakankamą sąmoningumo lygį, kai taisykles ir įstatimus pakeičia sąžinė ir išmintis. Kai visi suvoks, kad negali būti universaliu taisyklių, kuriuos galima būtu taikyti bet kurioje situacijoje, o bandant sukurti taisykles galinčias aprėpti visus žmonių gyvenimo aspektus – įstatimų sistema tampa tokia sudėtinga ir dviprasmiška, kad žinoti ją visą nesugeba nei vienas žmogus. Iki tol toks modelis yra utopija.

Yra posakis, kad žmogus be praeities kaip medis be šaknų. Mes stengiamės žinoti savo istoriją – mokslininkai tyrinėja išlikusius dokumentus, kasinėja kapavietes, visi naujausi atradimai plačiai skelbiami… Tačiau yra keli dalykai, kuriuos reikia prisiminti. Pirma – istorija visada yra subjektyvi. Kitaip tariant jei išliko kokios žinios apie ankščiau gyvenančias kartas – jos buvo rašomos per tų laikų mentaliteto prizmę. Antra – žinios dažnai buvo iškraipomos sąmoningai.

Tai, ką mes priimsime už tiesą tampa mūsų realybe. 

Ieškant Tiesos ankščiau ar vėliau susimąstysi – o kas yra tiesa? Juk kiekvieno žmogaus pasaulis – atskira visata su savo taisyklėmis. O jei taisyklės savo – tiesos irgi savo, subjektyvios. Tokiu būdu pasidaro aišku, kodėl vienu metu, vienoje ir toje pačioje aplinkoje vienas žmogus gali jaustis laimingas, o kitas – nusiminęs. Kodėl vienam žmogui visą gyvenimą sekasi, o kitą persekioja nesėkmes. Vienoje ir toje pačioje erdvėje gali egzistuoti kalios skirtingos, o kartais ir priešingos realybės.

Kaip gali egzistuoti toks paradoksas? Paaiškinimų gali būti begalė. Galima aiškinti, kad savo mintimis kaip magnetas pritraukiame tam tikrus įvykius, situaciją, žmones. Galima aiškinti subjektyviu pasaulio matymo principu ir pasąmonišku siekimu to, kuo tiki. Gali būti kad visi paaiškinimai teisingi. Noriu priminti kelias vietas iš Biblijos, nes dauguma žmonių su ja geriausiai susipažinę:

“Pradžioje buvo Žodis, ir Žodis buvo pas Dievą, ir Dievas buvo Žodis. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado” (Jn 1:1-3)

“Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: “Išsirauk ir pasisodink jūroje”, – tai jis paklausytų jūsų.” (Lk 17,6)

Šias ištraukas galima interpretuoti visaip. Aš jas suprantu taip, kad viskas atsirado iš minties. Viskas, kas mus supa, ir mes patys – tai mintis. Mintis, jei tiki ja, turi galių įsikūnyti, kitaip tariant – tapti realybe. Jei patikėsi tik tu vienas – tai bus tavo realybė, jei patikės masės – visuotinė. Jei sugebėsime įtikinti milijonus savo idėjų teisumu – pasaulis pasikeis pagal jas. Ir nesvarbu, ar tos mintys atspindėjo tiesą – kai patiki ja – ji ir tampa Tiesa. Tavo asmenine tiesa, ar bendra, visuotine. Ir jei taip – tada stebuklai tai tiesiog realybės, kuri praktiškai ir susideda iš minčių, pakeitimas savosiomis, šventai tikint jomis.

Susiję filmai:

[tube]http://www.youtube.com/watch?v=m8_CNDUKUqk[/tube]

[tube]http://www.youtube.com/watch?v=_b1GKGWJbE8[/tube]