Jis ėjo pirmyn. Kelias jo vedė per miestus ir kaimus, miškus ir laukus. Kartais jis sustodavo pailsėti, kartais apsistodavo pas kažką panakvoti. Jis nežinojo kodėl vienoje kryžkelėje pasuko į dešinę, o kitoje ėjo tiesiai. Nežinojo kodėl kai jam reikėjo poilsio atsirasdavo kažkas, kas pakviesdavo jį pasisvečiuoti. Jis ne turėjo kuo atsidėkoti už svetingumą išskyrus nuoširdaus pokalbio ir dėkingos šypsenos. Bet tiems, kas jį priimdavo ar pavaišindavo turbūt būtent to labiausiai ir trūkdavo – nuoširdumo ir pokalbio. Nuoširdaus pokalbio.

“Kaip įdomu” – galvojo jis eidamas keliu. Jis praleido naktį vieno turtingo verslininko namuose. Beveik visą naktį jie praleido prie pokalbio. Verslininkas jam papasakojo visą savo gyvenimą, greičiausiai tokius dalykus, kurių nėra pasakojęs nei savo žmonai nei draugui. O jam papasakojo.

“Jis juk toks pat kaip aš. Kaip aš, gyvenantis kitokį gyvenimą, pasukęs kryžkelėje į kitą posūkį… Visi mano sutikti žmonės – kaimuose ir miestuose – tai aš, tik pasirinkę kitą kelią.”

Jis atsistojo ir žengė žingsnį. Jis nežinojo kiek žingsnių dar bus jo gyvenime, tačiau jo kelionė prasidėjo nuo šio pirmo žingsnio. “Juk kelionė iki Mėnulio irgi prasidėjo nuo pirmo žingsnio” – pagalvojo jis ir nusišypsojo.

Iš tikrųjų jo gyvenime buvo jau begale žingsnių, tačiau visi jie buvo žengti sapne. Jo gyvenimas buvo sapnas. Jis kėlėsi, ėjo, juokėsi ir liūdėjo ne todėl kad jis to norėjo – jis taip darė dėl to, kad tuo metu reikėjo tą padaryti. Tarsi jo gyvenimas buvo surašytas kažkieno scenarijuje, o jis vaidino jame role. Ir net ne pagrindinę o šiaip, antraeilę. Jis vaidino sūnaus, mokinio, tėvo ir mylimojo, darbuotojo ir piliečio, ir kaži dar ko roles. Bet ne savo. Iki šiol jis leido savo gyvenimo scenarijų rašyti kitiems.

Tačiau šį pirmą žingsnį jis žengė pats. Sąmoningai.