Mes dirbame tam, kad užsidirbtume pinigų, kad galėtume sau leisti geresnį gyvenimą. Kad kažką pasiekti, kažką turėti. Bet pažvelkim tiesai i akis – dauguma iš mūsų pluša 5 dienas per savaitę, 9 val.per parą su ne pilno mėnesio pertrauka į metus. Praktiškai darbe praleidžiame geriausią savo gyvenimo dalį, tenkindamiesi tom trumpom laisvom minutėm kai galime pabūti su šeima ir skirti laiko sau.
Kuo mūsų gyvenimas skiriasi nuo vergoves? Tuo, kad gyvenam turtingiau ir už nugaros nėra prižiūrėtojo? Bet vergui nereikia rūpintis maistu ir stogu virš galvos, o mes privalome. Nes jei nedirbsime – neturėsime nei vieno, nei kito. Tokiu būdu prižiūrėtojas atsiranda mūsų galvoje. Nes laisvė yra iliuzinė. Mes galime nedirbti, bet neturėsim už ką pragyventi ir dar ilgai kankinsimės skurde prieš mirtį.
Gaunasi, kad mes parduodame savo gyvenima už maistą, stogą virš galvos ir begales daiktų ir įspūdžių, kurių iš tikrųjų galbūt mums ir nereikia. Ir esame įsitikinę, kad gyvenam laisvi ir patys kuriam savo ateitį.
Isivaizduokim vergų valdytoją, kuris paskelbia savo vergams:”nuo šiol jūs laisvi. Patys rūpinkitės savo rytojum. Jei kas nori – gali toliau dirbti pas mane, už darbą gaudamas pinigų. Už juos galėsite nusipirkti viską, ko jums reikia.” Apsidziaugę “laisvieji” vergai su entuziazmu dirbs tą patį darbą, kurį vangiai dirbo po priespauda. Daugiau nereikės prižiūrėtojų, nereiks jais rūpintis – jie patys save prižiūrės ir savimi pasirūpins. Bus daromas tas pats darbas, tik daug greičiau ir geriau negu vergijos laikais. Taip gimė “laisvos ekonomikos” vergija.

Kaip susigaudyti žemėlapyje, kuriame rodyklės klaidina? Ne visos, kai kurios rodo teisingą kelią, kai kurios iš dalies teisingą. Ir visi žmonės turi tokį žemėlapi, visi bando jo pagalba rasti Svajonę, rasti save šiame pasaulyje.
Įsivaizduokime Išminties Knygą, kurioje prieš kelis tūkstantmėčius buvo surašytos svarbiausios gyvenimo tiesos, protėvių išmintis sukaupta per ilgus amžius. Mes atverčiame ją ir beveik nieko nesuprantam. Visas pulkas protingiausių žmonių bando ją iššifruoti ir galų gale gaunami kažkokie migloti alegoriški išvedžiojimai, kuriuos kiekvienas gali interpretuoti savaip. Negi protėviai norėjo paslėpti išmintį nuo savo palikuonių? O gal tik išrinktieji ją gali suprasti?
O gal tiesiog žodžiai, kurie kadaise reiškė vieną dabar reiškia kitką? Esmė ta, kad žodžiai yra tiesiog kodai iššaukiantys sąmonėje sąvokas. Pasakome žodį, o sąmonėje atsiranda vaizdai, jausmai, ištisa asocijacijų schema. Su laiku tas pats žodis gali pradėti reikšti visiškai priešingus dalykus, tiek sąvokos prasme, tiek emocinio suvokimo prasme. Imkime pavyzdį – žodis “ragana”. Galima būtų padaryti apklausą ir triuškinanti dauguma, pradedant nuo vaikų, baigiant senoliais, atsakys kad tai pikta, mitinė būtybė, kuri gyveno miške, baisiai atrodė ir siejama su velniu. Bandant nagrinėti žodžio kilmę kalbininkai pateikia net 4 versijas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Ragana). Vieni sako kad žodis kilęs iš “regėti” arba “regėti” bet kaip šmėklą ar dvasią, kiti “raguota būtybė”, dar vieni – nuo “Ra” ir “ganyti” (ra – šviesos prigimtis). Turime viena klausimą ir 4 rodykles į keturias skirtingas reikšmes. Remiantis kalbininkais mes atsiduriame kryžkėlyje ir kur pasuksime priklauso tik nuo mūsų. Svarbiausia čia pastebėti, kad visuomenės nuomonė jau bet kokiu atveju susiformavusi – visi žino kas yra ragana. Ir net jei išaiškėtų, kad žodis kilęs iš teigiamų savybių turinčios sąvokos – niekas nebepasikeis. Pasakose raganos degins vaikus, gyvens jos namelyje ant vištos kojos ir turės karpą ant nosies.
Vis dėlto raskime tiesą. Žodis senas, reikia prisiminti istoriją. Prisiminkim, kad krikščionybė į Lietuvą (kaip ir į daugumą kraštų) buvo įvesta ugnim ir kalavijų. Pagonys (įdomu būtų išsiaiškinti žodžio kilmę) buvo persekiojami, “atsivertusiems” į krikščionybę iš sakyklų buvo skelbiama, kad pagonybė blogis “nuo velnio”, o krikščionis atneša šviesą. Bet ne visi iš karto “atsivertė” į krikščionybę. Protėviai kovojo už savo tradicijas. Todėl kaip ir visada labiausiai buvo persekiojama tų laikų inteligencija – žiniuonys, kurie buvo kultūros sergėtojai. Tarp jų buvo ir moterys, kurios gydė žolelėmis, gyveno gamtoje toliau nuo visų. Jos ir tapo lengvu grobiu kunigams. Galėjo taip būti? Galėjo, bet ne faktas. Tada galima panagrinėti slavišką žodžio atitikmenį “wiedźma”. Jis yra tiek rusų, tiek lenkų kalbose. Su lietuvišku žodžiu visiškai nesusijęs. Bet bandant išnagrinėti žodį nereikia būti kalbininku, kad suprasti kad žodis susideda iš 2 daliu “ведать” (rusiškai) arba “wiedzieć” (lenkiškai) – žinoti ir “ma” – tarptautinis sutrumpinimas nuo žodžio “mama”. Kitaip tariant, slavai vadino jas “žinančiomis motinomis”, lietuviai tiesiog “reginčiomis”. Ar sutapimas, kad 2 žodžiai keliuose skirtingų ištakų kalbose kadaise irgi galėjo reikšti tą patį, tik visiškai priešingus dalykus? Vis dar sunku patikėti? Tada paimkim svastiką – kadaise tai buvo vienas labiausiai gerbiamų simbolių visame pasaulyje. O dabar beveik visam pasaulyje tai uždraustas simbolis. Ir tai jau pripažintas faktas. Suvesti paraleles nėra sunku.
Tie žodžiai iš praeities. Nebeliko nei raganų nei svastikų. Bet ar galime būti tikri, kad žodžiai, kuriuos naudojame nėra pakeitę savo reikšmių? O jei yra – kaip galime remtis senovės išmintimi, jei tas, ką rašė Mokytojai nebereiškia to paties šiandien?
Iš esmės negalime. Remtis galima tik savo nuojauta ir pasaulėžiūra, kurią prieš tai dar reikia suformuoti ant tvirtų pamatų. O jei ji suformuota ant klaidingų reikšmių ir sąvokų – kaip rasti tiesą tarp šitų klaidinančių rodiklių??
Imkime pagrindą. Gėris ir blogis. Jo sąvokos atrodo tvirtos ir nesujudinamos. Atrodo visi žino kas yra gėris, kas blogis. Mylėti yra gerai. Tačiau ir meilė gali pagimdyti blogi. Pavyzdys – motina myli savo vaiką taip stipriai, kad išauklėja egoistą. Vaikas užaugęs moka tik imti iš aplinkinių, nieko neduodamas. Tiek jis dėl to nelaimingas, tiek aplinkiniai.
Su blogiu dar sudėtingiau. Didžiausias blogio laimėjimas yra tas, kad jam pavyko pakeisti blogio sąvoka. Dabar tai yra beprotiškas destruktyvus elgesys. Tačiau tai nėra blogis – tai beprotystė. Destrukcijos nėra gamtoje, yra tik harmoninga metamorfozė. Betkuris iš pirmo žvilgsnio destruktyvus procesas gamtoje yra gamtos gyvenimo ciklo dalis. Grobuonys sumedžioti gali tik tiek, kiek suės. Sudegęs miškas taps nauja ekosistemos zona, kur gamta atsinaujins…
Blogį išrado žmogus, kai išmoko gyventi ne pagal savo prigimti, kitaip tariant atsiskyręs nuo harmoningo gamtos ritmo. Visą gamtą galima įsivaizduoti kaip vieną didelę simfoniją garsų, kurioje kiekviena gyva būtybė turi savo partiją. Žmogus šioje gyvenimo simfonijoje prarado klausą ir savo riksmu ne tik pradėjo užgožti aplinkinius, bet ir pats neužilgo praras balsą…

Pasaulėžiūra, formuojama visuomenės, kurioje gyvename, elgesio bei moralės normomis bei patirtimi, kitaip tariant žinių bagažu, kurį sukaupiame per savo gyvenimą. Visa tai tarsi smėlio smiltys nusėda į mūsų vidinį AŠ, kuris pagal savo charakterio formas supresuoja visa tai į pasaulėžiūros akinių stiklus, pro kuriuos žiūrime į supantį mus pasaulį. Deja, dažniausiai nei žaliava būna tinkama, nei mes būname apmokyti pasaulėžiūros akinių gaminimo meno. Todėl į pasaulį dažniausiai žvelgiame pro iškreiptus pasauležiūros akinius. Ir gerai dar, jei pasauležiūra yra formuojama mumis. Dažniausiai “gaminimo patentą” pasigobia politiniai judejimai, religiniai kultai arba įbruka masmedija.
O isivaizduokim dabar, kad pusiau aklųjų visuomenė auklėja savo vaikus pagal savo taisykles,vos tik gimus įbrukant jiems savo klaidas. Ir taip iš kartos i kartą.
Ką daryti? Visu pirma sustoti ir apsidairyti. Aklas pasikliauja klausa ir jutimu. Mes galim pasikliautiti nuojauta ir intuicija. Ar ten,kur bėga banda yra tinkamas kelias? Ar tai,ką žinome susideda i vientisą pasaulį? Imkime faktų puzzle ir bandykim iš jų sudėlioti visumą. Jei kažkas nedera,net jei tai visų pripažinta tiesa-prisiminkim,kiek tokių tiesų buvo laikui bėgant paneigta. Negalima pasikliauti nei viena dogma ar konstanta! Juk pasaulis kažkada “buvo” plokščias…
Prisiminti reikia dar, kad pasaulis, tas gyvas,ne mūsų pagamintas yra tobulas savo paprastumu. Visi gamtos komponentai dera vienas prie kito kaip mozaika. Tokią pasaulėžiūrą privalome susiformuoti, kad kiekvienas faktas derėtu prie kito. Sudarius tvirtą pagrindą vis paprasčiau bus atskirti tiesą nuo melo.

Kiekvienas žmogus turi gyvenimo tikslą. Svajonę, kurios siekia,dėl kurios dirba ir gyvena. Vieni sąmoningai siekia savo svajonių, kiti tai daro instinktyviai. Vieniems tai milijonas, dėmesys mylimo žmogaus ar karjeros pasiekimai. Kitiems – santaika šeimoje, Dievo garbinimas, ar tiesiog alaus bokalas vakare po darbo prie televizoriaus. Svajones vienija tik tai, jog pasiekus jas mes randam kitas,vardan kurių toliau gyvensim. Ir dažnai galutinis tikslas, kurio taip ilgai siekiame nesuteikia tiek džiaugsmo, kiek įsivaizdavome svajonėse. Bet nesvajoti žmonės negali. Vietoj jų širdyje užgims neviltis, nusivylimas ir depresija.
Mažai žmonių susimąsto vardan ko gyvena. O dar mažiau – ar iš tikrųjų verta gyventi vardan to, dėl ko dirba ir svajoja, ir vardan ko būtų verta. Ar verta puse gyvenimo praleisti darbe, kad kitą pusę praleisti parduotuvėse, prie TV ar tiesiog pramiegoti?…
Yra dar vienas bruožas, svarbiausias, kuris vienija svajones. Visi mes,siekdami savo tikslų įsivaizduojame,kokie būsim laimingi pasiekę jų, o pasiekus džiaugsmas būna kur kas trumpesnis ir mažesnis, negu musu svajonėse. Taigi, visi mes svajojame tiesiog apie Laimę. Tiesiog priemones pasiekti ją skirtingos. Nes galima išmokti užsidirbti milijoną. Ar pasiekti aukštumas karjeroje.. Bet niekas neišmokys būti laimingu. Laimė negali būti pasiekta pinigais. Kitaip milijonieriai nesižudytų.. Laimė nebūtinai gimsta Meilėje, kitaip nebūtu tiek sudužusių širdžių…
Iš tikrųjų vienareikšmiško atsakymo nėra. Laimė gyvena mumyse. Laimingas gali būti ir turtuolis aukso dvare ir varguolis lūšnoje. Yra tik viena sąlyga. Tereikia būti “susitaikusiam” su savimi ir savo aplinka. Kitaip tariant pasiekus vidinę harmoniją tiek su savimi, tiek su aplinka atsiranda laimės pojūtis. Aukščiausią tos laimės išraiška dar yra vadinama Nirvana.
Tai,kad nirvaną pasiekia išrinktieji yra mitas. Žmogui yra suteikti visi “įrankiai” laimei pasiekti. Sąžinė, kuri nustato vidinį elgesio kodeksą. Nuojauta (intuicija) ,kuri yra aukštesnė intelekto išraiška, kuri leidžia neanalizuojant faktų sužinoti “rezultatą”. Kūrybingumas (creativity) suteikia mums galimybe ne dirbti, o kurti, kitaip tariant ne kankintis o realizuoti savo potencialus. Žodžiu visa tai, ką šiuolaikiniame pasaulyje stengiamės pakeisti logika ir taisyklėmis.

Kaip jau minėjau, pinigai – tai savivertė mūsų pastangų, darbo ir sugaišto laiko. Kitaip tariant mes savo gyvenimą palaipsniui paverčiame pinigais, kurie iš esmės yra iliuzija. Žmonės net neabejoja, jog be pinigų neįmanoma apsieiti. Nes kaip kitaip nuspręsti kam atiteks meterialinės gerovės, kurias mes gaminame, už jas gaudami pinigus? Šiuolaikiniam žmogui šitas tikrai nėra įmanoma, bet ne dėl to, kad tas yra utopija. Pasikeitus žmonių pasaulėžiūrai ir išvysčius sąmoningumą žmogus sugebės apsieiti be tų moralinių ramsčių – pinigų.
Tačiau dabar, kol šitas dar nėra įmanoma galima panaudoti pinigų jėgą prieš pačią sistemą, kuri juos išrado. Tai pirmas žingsnis jų atsisakyti. Visų pirma reikia suvokti, kad pinigai – tai jėga. Tai ne galimybė kažką nusipirkti, galimybė kažko pasiekti, o jėga, kurios pagalba galima keisti pasaulį. Nes mūsų parduotų gyvenimų produktas yra sistemos varomoji jėga. Ji teka per mūsų pinigines, per rankas kaip per kraujagysles. Reklama ir mada sprendžia kur jiems tekėti, o ne mes. Šiuolaikiniame pasaulyje mes – darbiniai gyvuliai, sistemos varžteliai ir kol ne suvoksim, kad per mūsų rankas teka sistemai kraujas – svarbiausia jos dalis, tokie ir liksim. Esmė ta, kad kiekvienas gali pasirinkti kur ir kam leisti pinigus. Bet sistema taip sutvarkyta, kad visi juos leidžia ten, kur reikia sistemai. Kitaip tariant sukuriamos tokios sąlygos, kuriose dauguma žmonių elgsis taip, kaip suplanuota, o ne taip kaip norisi jiems. Tiksliau tariant visiems norisi leisti juos ten, kur reikia sistemai. Tam skirtos reklaminės kampanijos, madų judėjimai ir pan.
Suvokus tai mes gaunam pasirinkimą. Pinigai tampa mūsų balsu, kuri galime panaudoti už kažką arba prieš kažką. Galime remti vienus pirkdami iš jų ir balsuoti prieš kitus ignoruodami reklamas ar madų šauksmą. Jei jau parduodame savo gyvenimą – bent jau panaudokime tai, ką už jį gauname sąmoningai ir su nauda.
Sekantis žingsnis atsisakant pinigų būtų visuomenė, kurioje žmonės už savo darbą ne prašo konkrečios sumos, o pirkėjas įvertina darbą pinigų suma. Principas būtų panašus į paplitusį internete “Aukojimą” (Donate) už nemokamą programinę įrangą. Supaprastinkim schemą: pvz. aš gaminu stalus. Pirkėjas įvertina mano darbą ir sumoka tiek, kiek pagal jį yra vertas mano pagamintas stalas. Šiuo atveju aš stengiuosi, kad mano stalas būtų kuo geresnis, nes pinigai tai ne šiaip užmokestis už mano sugaištą laiką, o mano meistriškumo įvertinimas. Pinigai praranda savo neigiamą savybę, dėl kurios išsivysto gobšumas, o atsiranda nauja jų prasmė – tai tarsi “AČIŪ” už mano darbą. Juk ar labai šildo širdį neužtarnautas “ačiū”? O vogti juos iš viso netenka prasmės. Kam žmogui milijonas nepelnytų “ačiū”, pavogtų iš kažko kito, jei už juos vistiek gali gauti lygiai tiek, kiek be jų? Jei už mano stalą mokės nepelnytai daug – man tai bus įžeidimas, nes juk mano darbas tiek nevertas. Kita vertus, jei kas nors nevertina mano darbo – aš tikrai nepirksiu iš jo. Kitaip tariant tokioje visuomenėje žmogus, kuris elgtųsi nesąžiningai, liktų vienišas ir morališkai diskedituotas. Tačiau šita schema reikalauja žmonių sąmoningumo, o išsivysčius jam apie nesąžiningumą aplamai galima pamiršti. Be to tam, kad šita schema veiktų, reiktu pamiršti ir apie visus ekonomikos painumus. Aplamai – iki to laiko sistema turi mirti, arba bent jau mirti siaurame, uždarame žmonių visuomenės rate, kurie pasiekė pakankamą sąmoningumo lygį ir pakankamai dideliame, kad būtų autonomiškas, kitaip tariant, kad visiems jos nariams užtektų to, kas yra gaminama jos ribose.

Kiekvienas žmogus siekia laimės. Šiuolakinio pasaulio utopija yra tame, kad žmogus ieško laimės materialiame pasaulyje. Kai turėsiu [namą, žmoną, mašiną, jachtą, milijoną….] – būsiu laimingas. Žmonės nuoširdžiai tuo tiki, bet kai pasiekia uzsibrėžtą tikslą – atsiranda nauji norai ir siekiai. O laimės nėra. Galbūt būna džiaugsmas, bet ir tai ne toks, apie kokį svajojom siekdami tos svajonės. Ant iliuzinių svajonių apie laimę stovi visa pasaulio ekonomika.
Bet esmė ta, kad daiktai, kuriuos sukaupiam ieškodami laimės girnos akmeniu kabos mums ant kaklo. Nes daiktai turi tą savybę, kad juos reikia TURĖTI – atsiranda baimė juos prarasti, juos reikia prižiūrėti, atsiranda pavydo faktorius. Be to, mes prie jų priprantam. Kas gali isivaizduoti savo gyvenimą be automobilio ar TV? Daugelis daiktų “palengvina” mums gyvenimą, prie jų priprantam ir nebemokam be jų gyventi. Tai tarsi protezai, kurie palengvindami mums gyvenimą atrofuoja mūsų asmeninius sugebėjimus ir daro mus priklausomais nuo jų. Kas sugebėtu atmintyje padauginti triženklį skaičių, kai šalia kalkuliatorius? O pėsčia nueiti 5 kilometrus, kai garaže mašina?..
Svarbu yra suvokti, kad laimė nepasiekiama daiktų pagalba, atvirksciai – kuo jų daugiau, tuo ją sunkiau rasti.. Juk duonos riekė alkanam kur kas didesnis džiaugsmas, negu eilinis milijonas multimilionieriui. Reikia apsiriboti tik būtiniausiais daiktais ir geriausiai tokiais, kurių negaila prarasti. Tik žmogus neturėdamas ko prarasti gali jaustis laisvas. Tie, kurie turi – yra vergai to, ko bijo netekti.