„Viešpats Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins“ (Pr 2, 19)

Senovėje vardai atspindėdavo gyvūno, daikto ar žmogaus paskirtį ar prigimtį. Todėl šią ištrauką iš biblijos reiktų suprasti gilesne prasme – žmogus privalėjo apibudinti gyvūnų paskirtį pasaulyje. O tam reikėjo suprasti viso pasaulio sandarą, nes viskas pasaulyje susiję. Be to vardai yra beprasmiai, jei nėra to, kas juos ištars. Kitaip tariant, vardai sudarė ryšį žmogaus su pasauliu, nes be žmogaus nebūtų kam vadinti ir nebūtų kam atsiliepti į savo vardą. Svarbu, kad ne Dievas suteikė vardus visiem pasaulio gyvūnams, o leido tai padaryti žmogui. Kitaip tariant, žmogus buvo laisvas nustatant visko kas gyva pasaulyje paskirtį ir savo santykius su jais. Žmogus tapo kūrėju, nes buvo laisvas kuriant pasaulio paskirtį ir savo santykius su juo. Bet tuo pačiu ant jo pečiu gulė didelė atsakomybė už sukurtą pasaulį, nes Dievas leido nustatyti savo kūrinių paskirtį nekeliant jokių sąlygų. Kitaip tariant žmogus galėjo pats nustatyti santykius su pasauliu – net destruktyvius sau ir aplinkai. Tokiu būdu Dievas davė žmogui paskirtį – pažinti pasaulį, suprasti jo sandarą ir tobulinti, tuo pačiu tobulinant ir save.

Kol žmogus nesuvokia ir nepajaučia, kad jis nėra tik kūnas ar sąmonė kūne – nepavyks pasiekti harmonijos tiek savyje, tiek su aplinka. Viskas yra Vienis. Kitaip tariant, kiekvienas iš mūsų yra dalis didelio organizmo vardu Visata. Ir kol mes egoistiškai niokosime savo aplinką siekdami “savo” naudos – mes tebusim vėžio piktybinės ląstelės griaunančios savo aplinką, o tuo pačiu ir save. Nes nei viena vėžio ląstelė neišgyvena, kai miršta organizmas.

Didžiausia žmonių klaida yra ta, kad žmonės suvienijo dvi sampratas – Dievo ir religijos. Niekas neturi išskirtinių teisiu į Dievybę. Jei kas jums sako “tik sekdamas iš paskos mus rasi Dievą” – meluoja. Niekas neturi Dievo meilės šaltinio ir niekas negali uždrausti iš jo semtis.
Dievui nereikia tarpininkų. Jis yra viskuo ką mes matom, jaučiam, ką suvokiam. Kitaip tariant – visa visata yra Jis. Todėl kvaila klausti ar Dievas yra. Jei gali klausti – tai ir yra įrodymas.

Taigi, antra didžiausia klaida yra ta, kad žmonės atskyrė save nuo Dievo – mes gyvenam čia, žemėje, o Jis kažkur – danguje, rojuje, bažnyčioje – bet ne ten kur aš. Todėl liepiama “ateiti pas Dievą” į šventyklą, melstis keliant rankas į dangų bandant taip priartėti prie Dievo.
Dalis žmonių netiki, kad Dievas yra. Mokslas bando įrodyti, kad pasaulis atsirado savaime, atsitiktinumo tvarka. Yra netgi “Begalinio beždžionių skaičiaus teorema” kuri teigia: „Jei prie spausdinimo mašinėlių pasodintume begalybę beždžionių, tai viena iš jų būtinai atspausdintų kokį nors Viljamo Šekspyro kūrinį“. Tačiau kiekvienas programuotojas pasakys, kad perrinkimo būdu bandant nulaužti kad ir 9 simbolių žodį, sudarytą iš 80 skirtingų simbolių, užtruks apie 370 tūkstančių metų. Ir čia perrenkant kompiuteriu, kurio sparta gali siekti 17 bilijonų kombinacijų per valandą! Trumpiausias Šekspyro kūrinys turi virš 200 puslapių, taigi galima drąsiai teigti kad beždžionėms tas užtruktų ilgiau nei egzistuoja pasaulis. O dabar paklauskim biologo – kiek primityviausia ląstelė yra sudėtingesne už Šekspyro kūrinį? Net jei tiesiog schematiškai aprašyti jos santvarką ir funkcionavimą tektų parašyti kur kas storesnę nei 200 puslapių knygą. O net žinant visa tai dar nei vienam mokslininkui nepavyko sukurti dirbtinę ląstelę. Net sudarant palankiausias sąlygas laboratorijose. O ką jau kalbėti apie visą tą unikalų ir nepakartojamą gyvybės mechanizmą, kuris supa mus žemėje. Sumuojant visa tai teigti, kad pasaulis galėjo atsirasti savaime atsitiktinumo tvarka yra absurdas.

Ir ko gi nori iš mūsų Dievas? Visų pirmą tam, kad atsakyti į šitą klausimą reikia ne tik suprasti save, savo prigimtį, pasaulį kuris mus supa ir visatos taisykles, bet ir pajausti visa tai. Nes protas yra pernelyg lėtas ir primityvus kad viską suvokti. Panašiai kaip profesionalus boksininkas nebemąsto apie tai kada ir kaip smūgiuoti – jis JAUČIA, nes mąstyti nebelieka laiko – taip ir pasaulį ir Dievą suvokti neįmanoma. O kai pajusim save kaip dalelę visatos nebeliks klausimo – viskas taps aišku savaime.

Mūsų laikus vadina žinių era, dar niekada žmonių žinomoje istorijoje beveik kiekvienas žmogus neturėjo tokio plataus priėjimo prie įvairiausios informacijos bet kuria tema. Dar daugiau – mes gyvenam žinių pertekliuje, nes dažniausiai turime suvirškinti tiek informacijos, kad nesugebame jos net suvokti, todėl priimam viską kaip aksiomą, ypač jei žinių šaltinis yra visuomenės pripažintas. Dažnai vieni moksliniai traktatai remiasi kitais, kurie savo ruožtu dar kitais. Taip susidaro informacinė piramidė, kuriai sugriauti tereikia vienos klaidingos aksiomos piramidės pagrinde. Prisiminus apie tai,  jog kažkada nepajudinama tiesa jog žemė plokščia buvo klaidinga – darosi baisu kiek šiolaikiniu tiesų sugrius paaiškėjus jog atraminė tiesa yra melas.
Žinios pačios iš savęs nepadaro nieko protingesniu. Kad ir kiek kištume į kompiuteri informacijos – dirbtinis intelektas iš jos neužgims. Reikia dar suvokti tai, ką žinai. Ir sugebėti tą panaudoti. Su tuo manau visi sutiks. Tačiau kodėl tada šiolaikinėje švietimo sistemoje pagrindinis mokymosi principas yra “magnetofoninis” įrašymas žinių ir jų išgavimas egzaminais ir kitais testavimo metodais? Žinių suvokimas ir žinojimas kur ir kam jas panaudoti jau antraeilis, o dažnai net ignoruojamas dalykas. Todėl kad kitaip nesigauna? Teisingai, su tokiu informacijos srautu nesigaus. Bet kiek procentų žinių pasemtų iš mokyklos ar universiteto naudojame savo darbe ar gyvenime? Išeina visa kita tiesiog bagažas, kuris gal kada nors bus panaudotas? Bet kaip panaudoti, jei mokymo įstaigose mūsų to nemoko. Mokytojais dažniausiai tampa žmonės, kurie nesugeba įsitvirtinti savo profesinėje srityje, ir tik maža dalis iš pašaukimo. Kitaip tariant – tie, kurie patys nesugeba panaudoti savo turimas žinias moko tuos, kuriems tą teks daryti gyvenime. Suvokiant tai supranti, jog viduramžiuose, kai amatų meistras mokė savo terminatorius savo amato buvo žymiai racionalesnis, nes per kartų kartas amato meistriškumas tik augdavo, su patirtimi ir praktika. O kiekviena šiuolaikinė karta išradinėja dviratį iš naujo, nes apie savo amato ypatumus išmoko teoriškai per paskaitas ir praktiškai per trumpą pirmų dienų instruktažą darbe. Tai kuo “žinių era” pranašesnė už viduramžius?
Todėl reikia susimąstyti apie šiuolaikinės švietimo sistemos racionalumą. Ar būtina yra kimšti į galvas tai, ko niekada neprireiks? O gal švietimo sistema turi kitą paskirtį? Jaunas žmogus visada kupinas ryžto, svajonių ir dažnai nusistatęs priešiškai prieš nusistovėjusią tvarką. Jaunas žmogus dar turi “sparnus” ir jėgų kilti. Gal todėl švietimas yra privalomas, o švietimo procesas labiau primena prievolę su smegenų plovimo pakraipom negu žinių įsisavinimo veiksmą. Gal sistemai reikia paklusnių piliečių, kurie pripratę prie “egzaminų” ir nebetiki kad gali būti kitaip?
Kitas aspektas yra žinių išbarstymas. Šiuolaikiniame pasaulyje tiek daug mokslų, kad įvaldyti visus neužteks gyvenimo, o įvaldęs vieną – tepažinsi tokią siaurą pasaulio dalį, kad nieko apie jį nesužinosi. Įsivaizduokime, kad pasaulis yra automobilis. Mūsų užduotis – išmokti vairuoti tą automobilį. Šiuolaikiname žinių pasaluje mes mokomės nagrinėjame kiekvieną automobilio detalę atskirai ir taip nuodugniai, kad kiekvieną iš tų detalių tapo atskiru mokslu. Atsirado “priekinio stiklo molekulinės sandaros” mokslas, “galinio dešinojo rato sukimosi dėsniai”, pulkai mokslininkių ir specialistų, kurie jei “atranda”, kad paspaudus mygtuką užsidega šviesos – skaito didžiuliu mokslo laimėjimu… Tik deja, niekas jau nepamena kam tas automobilis aplamai yra ir ką su juo daryti… Tokiu būdu automobilio vairuoti neišmoksim, o bandydami išsiaiškinti automobilio (pasaulio) paslaptis labai tikėtina kad jį sugriausim.