Mes dirbame tam, kad užsidirbtume pinigų, kad galėtume sau leisti geresnį gyvenimą. Kad kažką pasiekti, kažką turėti. Bet pažvelkim tiesai i akis – dauguma iš mūsų pluša 5 dienas per savaitę, 9 val.per parą su ne pilno mėnesio pertrauka į metus. Praktiškai darbe praleidžiame geriausią savo gyvenimo dalį, tenkindamiesi tom trumpom laisvom minutėm kai galime pabūti su šeima ir skirti laiko sau.
Kuo mūsų gyvenimas skiriasi nuo vergoves? Tuo, kad gyvenam turtingiau ir už nugaros nėra prižiūrėtojo? Bet vergui nereikia rūpintis maistu ir stogu virš galvos, o mes privalome. Nes jei nedirbsime – neturėsime nei vieno, nei kito. Tokiu būdu prižiūrėtojas atsiranda mūsų galvoje. Nes laisvė yra iliuzinė. Mes galime nedirbti, bet neturėsim už ką pragyventi ir dar ilgai kankinsimės skurde prieš mirtį.
Gaunasi, kad mes parduodame savo gyvenima už maistą, stogą virš galvos ir begales daiktų ir įspūdžių, kurių iš tikrųjų galbūt mums ir nereikia. Ir esame įsitikinę, kad gyvenam laisvi ir patys kuriam savo ateitį.
Isivaizduokim vergų valdytoją, kuris paskelbia savo vergams:”nuo šiol jūs laisvi. Patys rūpinkitės savo rytojum. Jei kas nori – gali toliau dirbti pas mane, už darbą gaudamas pinigų. Už juos galėsite nusipirkti viską, ko jums reikia.” Apsidziaugę “laisvieji” vergai su entuziazmu dirbs tą patį darbą, kurį vangiai dirbo po priespauda. Daugiau nereikės prižiūrėtojų, nereiks jais rūpintis – jie patys save prižiūrės ir savimi pasirūpins. Bus daromas tas pats darbas, tik daug greičiau ir geriau negu vergijos laikais. Taip gimė “laisvos ekonomikos” vergija.