Pasaulėžiūra, formuojama visuomenės, kurioje gyvename, elgesio bei moralės normomis bei patirtimi, kitaip tariant žinių bagažu, kurį sukaupiame per savo gyvenimą. Visa tai tarsi smėlio smiltys nusėda į mūsų vidinį AŠ, kuris pagal savo charakterio formas supresuoja visa tai į pasaulėžiūros akinių stiklus, pro kuriuos žiūrime į supantį mus pasaulį. Deja, dažniausiai nei žaliava būna tinkama, nei mes būname apmokyti pasaulėžiūros akinių gaminimo meno. Todėl į pasaulį dažniausiai žvelgiame pro iškreiptus pasauležiūros akinius. Ir gerai dar, jei pasauležiūra yra formuojama mumis. Dažniausiai “gaminimo patentą” pasigobia politiniai judejimai, religiniai kultai arba įbruka masmedija.
O isivaizduokim dabar, kad pusiau aklųjų visuomenė auklėja savo vaikus pagal savo taisykles,vos tik gimus įbrukant jiems savo klaidas. Ir taip iš kartos i kartą.
Ką daryti? Visu pirma sustoti ir apsidairyti. Aklas pasikliauja klausa ir jutimu. Mes galim pasikliautiti nuojauta ir intuicija. Ar ten,kur bėga banda yra tinkamas kelias? Ar tai,ką žinome susideda i vientisą pasaulį? Imkime faktų puzzle ir bandykim iš jų sudėlioti visumą. Jei kažkas nedera,net jei tai visų pripažinta tiesa-prisiminkim,kiek tokių tiesų buvo laikui bėgant paneigta. Negalima pasikliauti nei viena dogma ar konstanta! Juk pasaulis kažkada “buvo” plokščias…
Prisiminti reikia dar, kad pasaulis, tas gyvas,ne mūsų pagamintas yra tobulas savo paprastumu. Visi gamtos komponentai dera vienas prie kito kaip mozaika. Tokią pasaulėžiūrą privalome susiformuoti, kad kiekvienas faktas derėtu prie kito. Sudarius tvirtą pagrindą vis paprasčiau bus atskirti tiesą nuo melo.