Jis atsistojo ir žengė žingsnį. Jis nežinojo kiek žingsnių dar bus jo gyvenime, tačiau jo kelionė prasidėjo nuo šio pirmo žingsnio. “Juk kelionė iki Mėnulio irgi prasidėjo nuo pirmo žingsnio” – pagalvojo jis ir nusišypsojo.

Iš tikrųjų jo gyvenime buvo jau begale žingsnių, tačiau visi jie buvo žengti sapne. Jo gyvenimas buvo sapnas. Jis kėlėsi, ėjo, juokėsi ir liūdėjo ne todėl kad jis to norėjo – jis taip darė dėl to, kad tuo metu reikėjo tą padaryti. Tarsi jo gyvenimas buvo surašytas kažkieno scenarijuje, o jis vaidino jame role. Ir net ne pagrindinę o šiaip, antraeilę. Jis vaidino sūnaus, mokinio, tėvo ir mylimojo, darbuotojo ir piliečio, ir kaži dar ko roles. Bet ne savo. Iki šiol jis leido savo gyvenimo scenarijų rašyti kitiems.

Tačiau šį pirmą žingsnį jis žengė pats. Sąmoningai.