„Viešpats Dievas padarė iš žemės visus laukinius gyvulius bei visus padangių paukščius ir atvedė juos pas žmogų parodyti, kaip jis juos pavadins“ (Pr 2, 19)

Senovėje vardai atspindėdavo gyvūno, daikto ar žmogaus paskirtį ar prigimtį. Todėl šią ištrauką iš biblijos reiktų suprasti gilesne prasme – žmogus privalėjo apibudinti gyvūnų paskirtį pasaulyje. O tam reikėjo suprasti viso pasaulio sandarą, nes viskas pasaulyje susiję. Be to vardai yra beprasmiai, jei nėra to, kas juos ištars. Kitaip tariant, vardai sudarė ryšį žmogaus su pasauliu, nes be žmogaus nebūtų kam vadinti ir nebūtų kam atsiliepti į savo vardą. Svarbu, kad ne Dievas suteikė vardus visiem pasaulio gyvūnams, o leido tai padaryti žmogui. Kitaip tariant, žmogus buvo laisvas nustatant visko kas gyva pasaulyje paskirtį ir savo santykius su jais. Žmogus tapo kūrėju, nes buvo laisvas kuriant pasaulio paskirtį ir savo santykius su juo. Bet tuo pačiu ant jo pečiu gulė didelė atsakomybė už sukurtą pasaulį, nes Dievas leido nustatyti savo kūrinių paskirtį nekeliant jokių sąlygų. Kitaip tariant žmogus galėjo pats nustatyti santykius su pasauliu – net destruktyvius sau ir aplinkai. Tokiu būdu Dievas davė žmogui paskirtį – pažinti pasaulį, suprasti jo sandarą ir tobulinti, tuo pačiu tobulinant ir save.