Jis ėjo pirmyn. Kelias jo vedė per miestus ir kaimus, miškus ir laukus. Kartais jis sustodavo pailsėti, kartais apsistodavo pas kažką panakvoti. Jis nežinojo kodėl vienoje kryžkelėje pasuko į dešinę, o kitoje ėjo tiesiai. Nežinojo kodėl kai jam reikėjo poilsio atsirasdavo kažkas, kas pakviesdavo jį pasisvečiuoti. Jis ne turėjo kuo atsidėkoti už svetingumą išskyrus nuoširdaus pokalbio ir dėkingos šypsenos. Bet tiems, kas jį priimdavo ar pavaišindavo turbūt būtent to labiausiai ir trūkdavo – nuoširdumo ir pokalbio. Nuoširdaus pokalbio.

“Kaip įdomu” – galvojo jis eidamas keliu. Jis praleido naktį vieno turtingo verslininko namuose. Beveik visą naktį jie praleido prie pokalbio. Verslininkas jam papasakojo visą savo gyvenimą, greičiausiai tokius dalykus, kurių nėra pasakojęs nei savo žmonai nei draugui. O jam papasakojo.

“Jis juk toks pat kaip aš. Kaip aš, gyvenantis kitokį gyvenimą, pasukęs kryžkelėje į kitą posūkį… Visi mano sutikti žmonės – kaimuose ir miestuose – tai aš, tik pasirinkę kitą kelią.”