Aš kepu duona. Pas mane kas rytą ateina Petras, kuris yra stalius, Jonas žemdirbys ir kiti mano kaimynai. Jie pasiima mano keptą duoną, padėkoja. Mes pasišnekam, pasidalinam kasdieniais rūpesčiais ir džiaugsmais. Jie yra dėkingi už mano duona, o aš žinau kad ne veltui gyvenu ir dirbu. Aš stengiuosi, kad mano duona būtų skani ir sveika, juk mane vertina pagal tai, kokią duoną kepu. O kai man prireiks stalo ar lentynos – aš žinau kad Petras pasistengs man padaryti juos kuo geresnius. Ir jis dėkingas už mano duona. O aš jam dėkingas už jo stalus, kėdes ir visą kitą ką jis moką daryti geriausiai.

Sako yra pinigai… Ir sako kad su jais yra patogiau. Savo duoną už juos iš manęs galėtų imti kiti žmones, kurių aš nepažįstu. Ir juos aš galėčiau mainyti į daiktus iš žmonių, kurie manęs ne pažįsta… Tik kam man tada stengtis kepti skanią ir sveiką duoną? Juk aš ne busiu dėkingas tieks svetimiems. Ir kaip aš žinosiu, kad stalas pagamintas nepažįstamo bus toks pat patvarus kaip Petro? Ir kaip aš žinosiu, kad pinigai, už kuriuos ateis nepažįstamas mainyti mano duona yra ne pavogti iš ko nors? Ir jei Petras ir kiti mano kaimynai pirks ne iš manęs – su kuo aš tada bendrausiu rytais, dalinsiuosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais?…