Kai žmogus atsibunda iš sistemos sapno pirma reakcija būna noras pabėgti. Vėliau atsiranda suvokimas, kad pabėgti nėra kur. Kai kurie, turintys galimybes, susikuria savo mažą, atskirą pasaulį, kuriame atsiriboja nuo sistemos gniaužtu. Kiti prisitaiko. Bet nei vieniems nei kitiems nepavyks iki galo išsilaisvinti. Elementarūs poreikiai kaip maistas ir “stogas virš galvos” padaro mus priklausomus nuo sistemos. Ir net jei maistu ūkininkai gali pilnai apsirūpinti, žemė visada bus kažkurios valstybės plotuose.
Žmonių, atsibudusiu nuo sistemos, tikslas turėtu būti rasti galimybe realizuoti save nevergaujant sistemai. Kitaip tariant oriai gyventi ir būti nepriklausomu nuo jokios valstybės institucijos ar valstybės kaip tokios. Nes valstybės nėra sukurtos ginti piliečiu teises, jos sukurtos valdyti žmonės, nesvarbu kas būtų skelbiama oficialiai.
Tą padaryti manau galima būtų ir šiomis dienomis, pasinaudojus teisiniais plyšiais, kurių pagalba korporacijos gauna milijoninius pelnus. Kad tą pasiekti, visu pirmą reiktu susiburti. Pavienius individus lengviau valdyti ir lengviau nugalėti. Reiktų įsteigti oficialų juridinį objektą, pvz. ne pelno siekiančią organizaciją, kuri taptu skydu. Visi mokesčiai, prievolės ir kitos priemonės skirtos valdyti atskirus individus bus siejamos su tuo juridiniu objektu. Kitaip tariant reiktų suformuoti ląstelės ekvivalentą, kai ląstelės organai yra apsaugoti išorės poveikio ląstelės membrana, vidiniai organai tuo tarpu gali užsiimti kiekvienas savo veikla. Pagal ši principą kiekvienas žmogus galėtu užsiimti savo pašaukimu, visi poreikiai butu patenkinami bendrais darbo rezultatais. Kitaip tariant kepėjas keps duoną, mokytojas mokys o statybininkas statys ne todėl kad kitaip mirs iš bado, o todėl, kad toks jo pašaukimas. Tokia organizacija turėtų tapti savarankiška ir nepriklausoma nuo daugumos išorės resursų. O tuos poreikius, kuriu negalima bus patenkinti organizacijos viduje galima būtų mainyti į organizacijos viduje gaminamos produkcijos perteklius.
Visa tai galima būtų įvykdyti tik tokiu atveju, jei visi nariai pasiektų pakankamą sąmoningumo lygį, kai taisykles ir įstatimus pakeičia sąžinė ir išmintis. Kai visi suvoks, kad negali būti universaliu taisyklių, kuriuos galima būtu taikyti bet kurioje situacijoje, o bandant sukurti taisykles galinčias aprėpti visus žmonių gyvenimo aspektus – įstatimų sistema tampa tokia sudėtinga ir dviprasmiška, kad žinoti ją visą nesugeba nei vienas žmogus. Iki tol toks modelis yra utopija.