Mūsų laikus vadina žinių era, dar niekada žmonių žinomoje istorijoje beveik kiekvienas žmogus neturėjo tokio plataus priėjimo prie įvairiausios informacijos bet kuria tema. Dar daugiau – mes gyvenam žinių pertekliuje, nes dažniausiai turime suvirškinti tiek informacijos, kad nesugebame jos net suvokti, todėl priimam viską kaip aksiomą, ypač jei žinių šaltinis yra visuomenės pripažintas. Dažnai vieni moksliniai traktatai remiasi kitais, kurie savo ruožtu dar kitais. Taip susidaro informacinė piramidė, kuriai sugriauti tereikia vienos klaidingos aksiomos piramidės pagrinde. Prisiminus apie tai, jog kažkada nepajudinama tiesa jog žemė plokščia buvo klaidinga – darosi baisu kiek šiolaikiniu tiesų sugrius paaiškėjus jog atraminė tiesa yra melas.
Žinios pačios iš savęs nepadaro nieko protingesniu. Kad ir kiek kištume į kompiuteri informacijos – dirbtinis intelektas iš jos neužgims. Reikia dar suvokti tai, ką žinai. Ir sugebėti tą panaudoti. Su tuo manau visi sutiks. Tačiau kodėl tada šiolaikinėje švietimo sistemoje pagrindinis mokymosi principas yra “magnetofoninis” įrašymas žinių ir jų išgavimas egzaminais ir kitais testavimo metodais? Žinių suvokimas ir žinojimas kur ir kam jas panaudoti jau antraeilis, o dažnai net ignoruojamas dalykas. Todėl kad kitaip nesigauna? Teisingai, su tokiu informacijos srautu nesigaus. Bet kiek procentų žinių pasemtų iš mokyklos ar universiteto naudojame savo darbe ar gyvenime? Išeina visa kita tiesiog bagažas, kuris gal kada nors bus panaudotas? Bet kaip panaudoti, jei mokymo įstaigose mūsų to nemoko. Mokytojais dažniausiai tampa žmonės, kurie nesugeba įsitvirtinti savo profesinėje srityje, ir tik maža dalis iš pašaukimo. Kitaip tariant – tie, kurie patys nesugeba panaudoti savo turimas žinias moko tuos, kuriems tą teks daryti gyvenime. Suvokiant tai supranti, jog viduramžiuose, kai amatų meistras mokė savo terminatorius savo amato buvo žymiai racionalesnis, nes per kartų kartas amato meistriškumas tik augdavo, su patirtimi ir praktika. O kiekviena šiuolaikinė karta išradinėja dviratį iš naujo, nes apie savo amato ypatumus išmoko teoriškai per paskaitas ir praktiškai per trumpą pirmų dienų instruktažą darbe. Tai kuo “žinių era” pranašesnė už viduramžius?
Todėl reikia susimąstyti apie šiuolaikinės švietimo sistemos racionalumą. Ar būtina yra kimšti į galvas tai, ko niekada neprireiks? O gal švietimo sistema turi kitą paskirtį? Jaunas žmogus visada kupinas ryžto, svajonių ir dažnai nusistatęs priešiškai prieš nusistovėjusią tvarką. Jaunas žmogus dar turi “sparnus” ir jėgų kilti. Gal todėl švietimas yra privalomas, o švietimo procesas labiau primena prievolę su smegenų plovimo pakraipom negu žinių įsisavinimo veiksmą. Gal sistemai reikia paklusnių piliečių, kurie pripratę prie “egzaminų” ir nebetiki kad gali būti kitaip?
Kitas aspektas yra žinių išbarstymas. Šiuolaikiniame pasaulyje tiek daug mokslų, kad įvaldyti visus neužteks gyvenimo, o įvaldęs vieną – tepažinsi tokią siaurą pasaulio dalį, kad nieko apie jį nesužinosi. Įsivaizduokime, kad pasaulis yra automobilis. Mūsų užduotis – išmokti vairuoti tą automobilį. Šiuolaikiname žinių pasaluje mes mokomės nagrinėjame kiekvieną automobilio detalę atskirai ir taip nuodugniai, kad kiekvieną iš tų detalių tapo atskiru mokslu. Atsirado “priekinio stiklo molekulinės sandaros” mokslas, “galinio dešinojo rato sukimosi dėsniai”, pulkai mokslininkių ir specialistų, kurie jei “atranda”, kad paspaudus mygtuką užsidega šviesos – skaito didžiuliu mokslo laimėjimu… Tik deja, niekas jau nepamena kam tas automobilis aplamai yra ir ką su juo daryti… Tokiu būdu automobilio vairuoti neišmoksim, o bandydami išsiaiškinti automobilio (pasaulio) paslaptis labai tikėtina kad jį sugriausim.