Kaip susigaudyti žemėlapyje, kuriame rodyklės klaidina? Ne visos, kai kurios rodo teisingą kelią, kai kurios iš dalies teisingą. Ir visi žmonės turi tokį žemėlapi, visi bando jo pagalba rasti Svajonę, rasti save šiame pasaulyje.
Įsivaizduokime Išminties Knygą, kurioje prieš kelis tūkstantmėčius buvo surašytos svarbiausios gyvenimo tiesos, protėvių išmintis sukaupta per ilgus amžius. Mes atverčiame ją ir beveik nieko nesuprantam. Visas pulkas protingiausių žmonių bando ją iššifruoti ir galų gale gaunami kažkokie migloti alegoriški išvedžiojimai, kuriuos kiekvienas gali interpretuoti savaip. Negi protėviai norėjo paslėpti išmintį nuo savo palikuonių? O gal tik išrinktieji ją gali suprasti?
O gal tiesiog žodžiai, kurie kadaise reiškė vieną dabar reiškia kitką? Esmė ta, kad žodžiai yra tiesiog kodai iššaukiantys sąmonėje sąvokas. Pasakome žodį, o sąmonėje atsiranda vaizdai, jausmai, ištisa asocijacijų schema. Su laiku tas pats žodis gali pradėti reikšti visiškai priešingus dalykus, tiek sąvokos prasme, tiek emocinio suvokimo prasme. Imkime pavyzdį – žodis “ragana”. Galima būtų padaryti apklausą ir triuškinanti dauguma, pradedant nuo vaikų, baigiant senoliais, atsakys kad tai pikta, mitinė būtybė, kuri gyveno miške, baisiai atrodė ir siejama su velniu. Bandant nagrinėti žodžio kilmę kalbininkai pateikia net 4 versijas (http://lt.wikipedia.org/wiki/Ragana). Vieni sako kad žodis kilęs iš “regėti” arba “regėti” bet kaip šmėklą ar dvasią, kiti “raguota būtybė”, dar vieni – nuo “Ra” ir “ganyti” (ra – šviesos prigimtis). Turime viena klausimą ir 4 rodykles į keturias skirtingas reikšmes. Remiantis kalbininkais mes atsiduriame kryžkėlyje ir kur pasuksime priklauso tik nuo mūsų. Svarbiausia čia pastebėti, kad visuomenės nuomonė jau bet kokiu atveju susiformavusi – visi žino kas yra ragana. Ir net jei išaiškėtų, kad žodis kilęs iš teigiamų savybių turinčios sąvokos – niekas nebepasikeis. Pasakose raganos degins vaikus, gyvens jos namelyje ant vištos kojos ir turės karpą ant nosies.
Vis dėlto raskime tiesą. Žodis senas, reikia prisiminti istoriją. Prisiminkim, kad krikščionybė į Lietuvą (kaip ir į daugumą kraštų) buvo įvesta ugnim ir kalavijų. Pagonys (įdomu būtų išsiaiškinti žodžio kilmę) buvo persekiojami, “atsivertusiems” į krikščionybę iš sakyklų buvo skelbiama, kad pagonybė blogis “nuo velnio”, o krikščionis atneša šviesą. Bet ne visi iš karto “atsivertė” į krikščionybę. Protėviai kovojo už savo tradicijas. Todėl kaip ir visada labiausiai buvo persekiojama tų laikų inteligencija – žiniuonys, kurie buvo kultūros sergėtojai. Tarp jų buvo ir moterys, kurios gydė žolelėmis, gyveno gamtoje toliau nuo visų. Jos ir tapo lengvu grobiu kunigams. Galėjo taip būti? Galėjo, bet ne faktas. Tada galima panagrinėti slavišką žodžio atitikmenį “wiedźma”. Jis yra tiek rusų, tiek lenkų kalbose. Su lietuvišku žodžiu visiškai nesusijęs. Bet bandant išnagrinėti žodį nereikia būti kalbininku, kad suprasti kad žodis susideda iš 2 daliu “ведать” (rusiškai) arba “wiedzieć” (lenkiškai) – žinoti ir “ma” – tarptautinis sutrumpinimas nuo žodžio “mama”. Kitaip tariant, slavai vadino jas “žinančiomis motinomis”, lietuviai tiesiog “reginčiomis”. Ar sutapimas, kad 2 žodžiai keliuose skirtingų ištakų kalbose kadaise irgi galėjo reikšti tą patį, tik visiškai priešingus dalykus? Vis dar sunku patikėti? Tada paimkim svastiką – kadaise tai buvo vienas labiausiai gerbiamų simbolių visame pasaulyje. O dabar beveik visam pasaulyje tai uždraustas simbolis. Ir tai jau pripažintas faktas. Suvesti paraleles nėra sunku.
Tie žodžiai iš praeities. Nebeliko nei raganų nei svastikų. Bet ar galime būti tikri, kad žodžiai, kuriuos naudojame nėra pakeitę savo reikšmių? O jei yra – kaip galime remtis senovės išmintimi, jei tas, ką rašė Mokytojai nebereiškia to paties šiandien?
Iš esmės negalime. Remtis galima tik savo nuojauta ir pasaulėžiūra, kurią prieš tai dar reikia suformuoti ant tvirtų pamatų. O jei ji suformuota ant klaidingų reikšmių ir sąvokų – kaip rasti tiesą tarp šitų klaidinančių rodiklių??
Imkime pagrindą. Gėris ir blogis. Jo sąvokos atrodo tvirtos ir nesujudinamos. Atrodo visi žino kas yra gėris, kas blogis. Mylėti yra gerai. Tačiau ir meilė gali pagimdyti blogi. Pavyzdys – motina myli savo vaiką taip stipriai, kad išauklėja egoistą. Vaikas užaugęs moka tik imti iš aplinkinių, nieko neduodamas. Tiek jis dėl to nelaimingas, tiek aplinkiniai.
Su blogiu dar sudėtingiau. Didžiausias blogio laimėjimas yra tas, kad jam pavyko pakeisti blogio sąvoka. Dabar tai yra beprotiškas destruktyvus elgesys. Tačiau tai nėra blogis – tai beprotystė. Destrukcijos nėra gamtoje, yra tik harmoninga metamorfozė. Betkuris iš pirmo žvilgsnio destruktyvus procesas gamtoje yra gamtos gyvenimo ciklo dalis. Grobuonys sumedžioti gali tik tiek, kiek suės. Sudegęs miškas taps nauja ekosistemos zona, kur gamta atsinaujins…
Blogį išrado žmogus, kai išmoko gyventi ne pagal savo prigimti, kitaip tariant atsiskyręs nuo harmoningo gamtos ritmo. Visą gamtą galima įsivaizduoti kaip vieną didelę simfoniją garsų, kurioje kiekviena gyva būtybė turi savo partiją. Žmogus šioje gyvenimo simfonijoje prarado klausą ir savo riksmu ne tik pradėjo užgožti aplinkinius, bet ir pats neužilgo praras balsą…